Šv. Velykų belaukiant – senosios tradicijos ir papročiai
Dr. Elena Matulionienė – etnologė, Klaipėdos etnokultūros centro liaudies dailės studijos koordinatorė, tautinio kostiumo ekspertė, dizainerė. Didžiąją savo kūrybos dalį skyrė Mažosios Lietuvos tekstilinių krepšelių – delmonų – tyrinėjimui, Klaipėdos universitete dėstė teorinį lietuvių tautodailės kursą, o šiandien ji aplankė Trečiojo amžiaus universiteto klausytojus. Su dideliu malonumu klausėmės dr. Elenos paskaitos apie senąsias Šv. Velykų tradicijas ir papročius.
Šv. Velykas – svarbiausia krikščionių šventė, simbolizuojanti Kristaus prisikėlimą. Pagonybėje Velykos buvo švenčiamos kaip gamtos atgimimo šventė, kurios metu mūsų protėviai garbino medžius, burtais ir maldomis bandė užtikrinti gerą derlių. Senovėje daug kam buvo įprasta Velykų eglutė. Ją žmonės patys pasidarydavo. Tikėta, kad Velykų eglutės kiaušiniai žmogui neša laimę. Nuo seno tikėta, kad margutis turi magiškos galios. Lietuvoje rasta margintų kiaušinių, kurie mus pasiekė dar iš XIII a. Lietuvoje kiaušiniai dažniausiai marginami rašytiniu, skutinėtiniu ir tepliotiniu būdais. Kiaušiniai marginami Velykų šeštadienį. Saulučių skutinėjimas ant kiaušinių – tai viltis, kad metai bus saulėti, žvaigždučių – laukams netruks šviesos nei dieną, nei naktį, žalčiukų skutinėjimas – pavasarį pabus gyvybė. Raudona kiaušinių, jų raštų spalva simbolizuoja gyvybę, žalia – bundančią augmeniją, geltona – prinokusius javus, juoda – žemę, mėlyna – dangų. Marginama ir vašku (simbolių reikšmė ta pati), svogūnų lukštais, žolynais. Namuose saugomi margučiai turėdavo saugoti sodybą nuo Perkūno.