Neringiškiai senjorai aplankė šiaurės rytų Lietuvą – Anykščius

Ruduo – kelionių metas. Net ir grėsmingasis koronavirusas neįveikė senjorų noro „susitikti, pabendrauti, sužinoti, pakeliauti, žiniomis pasidalint, naujų įspūdžių patirt“ (ištrauka iš Trečiojo amžiaus universiteto himno). Vakar neringiškiai senjorai aplankė šiaurės rytų Lietuvą – Anykščius. Pažintį su Anykščiais pradėjome nuo prieškario laikų išlikusio senamiesčio. Kaip sakė gidė, sena anykštėnė, prieš karą būdavo sakoma, jog Anykščiuose kas antras namas restoranas, o dabar galima sakyti, kad kas antras žingsnis – paminklas arba muziejus. Aplankėme ir pirmąjį Lietuvoje memorialinį muziejų – 1927 metais rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio pastangomis įkurtą poeto Antano Baranausko klėtelę. Šioje klėtelėje 1858–1859 m. vasaromis poetas parašė savo pagrindinį kūrinį „Anykščių šilelis“. O čia pat Niūronyse įsikūręs rašytojo Jono Biliūno muziejus pasitiko mus tautodailininkų medžio drožiniais pagal J. Biliūno apsakymų personažus. Svečiavomės Biliūnų šeimos namuose, klausėme liūdną Jono Biliūno gyvenimo istoriją. Ir kaipgi būnant Anykščiuose neaplankyti „Arklio muziejaus“? Rekonstruotuose klojimuose išsirikiavę iš visos Lietuvos surinkti vežimai, lineikos, brikelės… Kituose pastatuose – stendai, meno kūriniai, menantys arklį ir artoją, žirgą ir karžygį. Autentiškoje XX a. pradžią menančioje troboje susipažinome su mūsų etninės kultūros simboliu – duonos keliu, nuo rugių sėjos iki duonos riekės. Kiekvieną tarsi namiškį maloniai sutikusi ir už stalo pasodinusi gaspadinė papasakojo apie senolių duonos kepimo papročius ir pagerbimo ritualus, šeimos tradicijas. Kiekvienam keliautojui buvo suteikta nepakartojama galimybė pačiam suformuoti ir ką tik iškūrentoje duonkepėje išsikepti savo duonos kepalėlį. Kol kepė duonelė, gaspadinė mus pakvietė pietų. Susodinti prie ilgo lietuviško stalo, kaip tikroje kaimo pirkioje pas ūkininką, vaišinomės namine silke su karštomis, krosnyje keptomis bulvėmis, varškės sūriu su medumi, kaimiškomis dešrelėmis su troškintais kopūstais, maistą užgerdami lauko žolelių arbata. Bet didžiausi iššūkiai laukė Medžių lajų take. Šaunuoliai mūsų senjorai, sugebėję įveikti ne tik kalną, siekiantį 21 metrą, bet ir įkopti į 34 metrų bokštą! Iš aukštybių pasižvalgėme po apdainuotąjį Anykščių šilelį, pasigrožėjome Šventosios upės vingiais ir tolumoje stūksančiais Šv. Mato bažnyčios bokštais.

(daugiau…)

Keliavome į Kaliningrado sritį

Spalio mėnuo Neringos senjorams derlingas kelionėmis: buvo keliaujama tiek grupėmis, tiek pavieniui. Ir praėjusi savaitė buvo pažymėta smagia kelione į Kaliningrado sritį (Rusijos Federacija). Pilnas autobusas klegančių senjorų pirmiausiai aplankė vos už kelių dešimčių kilometrų nuo sienos esančią įspūdingo dydžio Efo kopą, pasiglemžusią žvejų kaimelį, trumpai stabtelėjo prie „šokančio miško“, dar vieno rusiškosios Kuršių nerijos dalies perlo, slepiančio nemažai paslapčių. Stebėjosi kaip ant mielių augančiu Zelenogradsko miestu, smagiai laiką leido garsiausiame Kaliningrado kurorte Svetlogorske, kitaip dar Riaušiais vadinamu. Riaušiai – augantis, modernėjantis, senas, bet šiuolaikinis Kaliningrado srities kurortas, į kurį investuojama šiuolaikinės Rusijos valdžios. Visai kitas jausmas apima, atvykus į Palmininkus (Jantarnyj), kurio apylinkėse glūdi virš 90% viso pasaulio gintaro išteklių. Apžvalgos aikštelėje atsivėręs vaizdas į gintaro kasyklas tiesiog užgniaužia kvapą, o filmas apie gintaro išgavimą dar ir priverčia aikčioti iš nuostabos – neįtikėtina, ką gali sukurti žmogus!
Vėl kitokia nuotaika apima atvykus į Karaliaučių – Prūsų-Sembų krašto sostinę, ilgus amžius vadintą Kionigsbergu, o nūnai – Kaliningradu. Patogi nakvynė ir šilta vakarienė nubraukė visą dienos nuovargį, palikdama tik pačius geriausius įspūdžius… Marcipanų gaminimo istorija, edukacinė programa, apžvalginė ekskursija po miestą, povandeninio laivo B 413 apžiūra, vargonų muzikos koncertas – tai tik nedidelė dalis kelionės įspūdžių, susipinančių į vieną galingą jausmą, kad kelionė į kaimyninę šalį labai pasisekė, kad šį kraštą tarsi atradome iš naujo.

(daugiau…)

TAU klausytojai sesiją užbaigė keliaudami į Kintus – Ventę – Šilutę

Trečiojo amžiaus universiteto klausytojai pavasario sesiją užbaigė keliaudami į Kintus – Ventę –Šilutę. Į kelionę išsiruošė net 40 neringiškių. Kelionę pradėjome nuo Ventės rago paukščių žiedavimo stoties. Charizmatiškasis gidas Vytautas Jusys papasakojo apie paukščių žiedavimą, turėjome išskirtinę galimybę  patys prisiliesti prie šio nuostabaus darbo. Lankėmės ornitologijos muziejuje: pamatėme, kaip atrodo žiedas – paukščio pasas, sužinojome, koks turtingas šių apylinkių sparnuočių pasaulis. Toliau kelionę tęsėme po Šilutės miestą pėsčiomis ir autobusu. Susipažinome su  senoviniais, puošniais pastatais. Eidami miesto centro kryptimi, grožėjomės Šilutės katalikų Šv. Kryžiaus bažnyčia. Ją puošia virš priekinio frontono išmūrytas ažūrinis dviejų aukštų bokštelis bei itin dailios formos vitražiniai langai. Šilutės Evangelikų liuteronų bažnyčioje mus sutiko Liuteronų kunigas, kuris labai plačiai papasakojo apie šią bažnyčią. Pačiame miesto centre yra Šilutės miesto muziejus, čia eksponuojami patys vertingiausi H. Šojaus kolekcijos eksponatai. Hugo Šojaus dvare dalyvavome edukacinėje programoje „Dvi kultūros Rytų Prūsijos dvare“. Ponia papasakojo intriguojančių istorijų ir pamokė dvaro etiketo paslapčių. Žinoma, kvietė į valgomąjį, kur siūlė vaišintis tarnaitės paruoštais šio krašto palaunagės patiekalais – tantės pyragu ir kafija. Pakeliui į namus užsukome į Kintus. Čia mus pasitiko Kintų Vydūno kultūros centro darbuotoja, kuri papasakojo apie Kintus ir palydėjo prie Kintų girininkijos „Didžiosios tujos“. Didžiausia Lietuvos tuja auga Kintuose, prie girininkijos pastato,  jos aukštis siekia apie 18 metrų, lajos plotis – apie 12 metrų. Europoje didesnė žinoma tik Šveicarijoje. Kokio amžiaus Kintų Didžioji tuja, pasakyti sunku, nes medis dvikamienis, todėl pagal rieves nustatyti amžiaus negalima.

Pavargę, bet pilni įspūdžių, pasukome namo…

(daugiau…)

Keliavome į spektaklį pagal Žemaitės apsakymą „MARTI“

Šeštadienio kelionė į Kauno Girstučio rūmuose rodomą spektaklį pagal Žemaitės apsakymą „MARTI“, Neringos senjorams prasidėjo nuotaikingai. Kelionę sutrikdžius autobuso gedimui, juokavome, kad į Kauną vykstame „su persėdimu“:) Šis mažas incidentas nesugadino neringiškiams nuotaikos, autobusas klegėjo nuo pokštų ir smagių senjorų dainų. Net ir Trečiojo amžiaus universiteto rektorę Rūtą Žeimienę, balandžio 12 d. atšventusią gimtadienį, pasveikinome netradiciškai – autobuse . Geras oras, smagus pasivaikščiojimas po Kauno senamiestį, fotosesija prie Vyčio paminklo keliauninkams neprailgo. Smagiai nusiteikę, Girstučio kultūros rūmų kavinėje pasmaguriavę, susikaupėme rimtam spektakliui. Skirtingų kartų Vilniaus mažojo teatro aktorių komanda, kartu su režisiere Gabriele Tuminaite ir rašytoja Paulina Pukyte, pristatė kiekvienam nuo mokyklos suolo žinomo kūrinio – Žemaitės „Marčios“ – sceninę versiją. Spektaklio kūrėjai pateikė naują žvilgsnį į stereotipinėmis interpretacijomis apaugusį kūrinį ir jo personažus. Spektaklyje atsispindėjo kūrėjų bandymai suprasti XIX a. vedybų, šeimos, meilės ir laimės sampratas ir palygino jas su šiuolaikinėmis. Spektaklis buvo kupinas sceninės simbolikos ir apibendrinimų, sukuriančių kone siurrealistinę nuotaiką. Į Vingių namus atvykusi Katrė pateko į tikrą sapno košmarą, iš kurio, deja, išvadavo tik mirtis…

(daugiau…)