Jadvyga Beržinienė – viena iš bendruomenės „sielų”, daugiavaikė mama.
„Per visus bendrus vienuolika darbo ir laisvalaikio metus (nes dirbdavome tikrai ne po 8 valandas per parą, o daug daugiau – šventės, renginiai, laidotuvės), nebuvo nei vieno atvejo, kad kažko paprašius Jadvyga atsakytų. Jei aukštaitiškai, tai mano gimtinėje Anykščiuose apibūdinant tokių savybių žmogų sakydavo ,,Ir prie uzbono ir prie lavono, kur dėsi ten tinka“. Mažoje bendruomenėje labai sudėtinga, nežinau, kokių asmeninių savybių turi turėti žmogus, kad jį mėgtų, mylėtų. Jadvyga, manau, iš tų nedaugelių, kuri jiems tiko ir patiko. Pats keisčiausias asmeninių savybių derinys- valdingumas ir paslaugumas, nes dažniausiai žmogus būna arba valdingas, arba paslaugus. O Jadvyga turi abi šias savybes. Darbšti ir tvarkinga. Iš tų žmonių, kad negali sėdėti ant sofkutės ir laikraštį skaityti. Visada bėgom ir su šypsena. Labai kūrybiška. Nuostabaus grakštumo ir lengvumo jos karpiniai- snaigės puošdavo seniūnijos langus kiekvienų Šv. Kalėdų ir Naujųjų metų proga.
Puiki kulinarė- cepelinai, blynai, grybukai ….
Nuostabi ir rūpestinga Mama ir močiutė – ir dabar pilna troba vaikų ir anūkų….
Pradėjus dirbti seniūne, labiausiai nustebino Jadvygos sugebėjimas būti visur – ir vakaronėje, ir šventėje, ir susirinkime, šeimoje ir laidotuvėse. Visur ir bet kada. Stebėdama ją, visada galvojau, kad toks žmogus turi būti bendruomenės lyderis ar seniūnas. Bet kuriuo paros laiku, bet kokiu klausimu – šventės, sekmadieniai, lyja ar sninga- paskambini ir ji jau prie durų… Manau, Preiloje gyvenantiems žmonėms ji buvo ir liks nepakeičiama bendruomenės narių, artimųjų ar giminių netekčių atveju, laidotuvių organizatore, vaistininke ar praktinių darbų patarėja. Nežinau, kokio darbo ji nemoka. Jautri ne tik savo artimiems, bet ir visiems šalia esantiems. Kiek daug močiučių buvo prižiūrėtos, nupraustos, nukirptos, pamaitintos… Manau, kad ji atliko ir dabar atlieka socialinių paslaugų centro darbuotojo funkcijas, tik neatlygintinai ir visą parą. Ji tikrai Savanorė – iš prigimties, iš pašaukimo. Aš džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad pačius gražiausius savo gyvenimo metus galėjau būti arti šio žmogaus, mokiausi iš jos“ (E. Radzevičienės mintys apie Jadvygą).