Ypatinga globėjos istorija: padarė tai, ko daugelis nedrįsta

„Vaikas dar pats nebuvo tikras, ar nori globos, tačiau susitikę abu pajutome ryšį ir abejonės išsisklaidė“ – maloniai savo pirmąjį susitikimą su globotiniu prisimena Enrika Naujokė. Ir nors daugelį egzistuojantys mitai apie paauglių globą atgraso nuo minties globoti, moteris įsitikinusi: paauglių globa turi daug teigiamų dalykų. Apie juos, šeimos istoriją su Enrika Naujoke kalbėjosi Neringos socialinių paslaugų centro globos centro globos koordinatorė Vaiva Makšimaitė.

Kokius mitus apie globą esate girdėjusi?

Atsakysiu pasidalindama, kokį požiūrį į globą ir įvaikinimą apskritai esu pastebėjusi, su tuo ir įvairūs mitai susiję. Kadangi globoti (o vėliau ir įvaikinome) pradėjome jau paaugusius vaikus, du giminystės ryšiais nesusijusius 11-mečius, labiausiai domėjausi paauglių globa. Tai turbūt mažiausiai populiari globa, nes, kaip pastebi su globa dirbantys specialistai, „dauguma nori mažiukų, kad neturėtų blogų patirčių ir įpročių, neprisimintų savo istorijos“. Mano argumentai už paauglių globą – kitokia istorija praturtina šeimą naujomis įžvalgomis ir požiūriu, o tai, kad paaugusio vaiko charakteris atsiskleidęs, jau pažinties metu padeda suprasti, ar vaikas ir šeima suderinami. Suderinamumas pradedant globoti paauglius, mano nuomone, labai svarbus, pavyzdžiui, jeigu šeima sportiška, mėgstantis sportuoti vaikas joje lengviau integruosis. Paminėjau sportą, nes mūsų šeimoje tam skiriamas didelis dėmesys – vyras yra sporto treneris, ir abu vaikai su malonumu sportuoja bei siekia rezultatų.

Kas paskatino Jus pagalvoti apie vaikų globą?

Kažkuriuo momentu atsiradęs supratimas, kad nėra skirtumo, kaip kurti šeimą. Svarbu – šeima,  tvirtas tarpusavio ryšys ir gražus sutarimas. Žiūrint plačiau, kiekvienas turime savo viziją, kokioje visuomenėje norėtume gyventi. Svarbu, kad ne tik svajotume, bet ir prisidėtume prie tokios visuomenės kūrimo. Kaip jau suprantate, norėčiau, kad Lietuvoje vaikai augtų šeimose. Su savo vaikais taip pat kalbame apie tai, kad užaugę kurtų šeimą įvaikindami šeimos neturinčius vaikus.

Koks buvo Jūsų kelias iki globėjams skirtų mokymų?

Esu Rotary klubo narė. Mūsų klubas – ilgametis vaikų globos namų draugas. Įvairios veiklos su vaikais padėjo įsitvirtinti norui globoti vaiką, toliau – tik formalumai, apie kuriuos informacijos nesudėtinga rasti internete arba kreipiantis į atsakingas tarnybas.

Esu įsitikinusi, kad galimybė visuomenei per asociacijas,organizacijas pabendrauti su vaikais iš globos namų padėtų įveikti mitus ir daugiau paauglių, netekę ar palikti tėvų, rastų namus.

Ar tiksliai žinojote, kokio amžiaus ir lyties norėtumėte vaiko? Ar tai proceso metu nesikeitė?

Čia įžvelgiu problemą, kad reikia nurodyti amžių ir lytį anketoje ir greičiausiai pagal tai bus siūlomi vaikai. Nors ryšys galėtų atsirasti ir su kitokio amžiaus vaiku, arba net su keliais vaikais. Pažįstu šeimą, kuri labai aktyviai ieškojo vaiko ir rado… netgi tris (broliai ir seserys), kurie sėkmingai auga toje šeimoje. Būsimoms šeimoms patarimas – būkite aktyvūs, bendraukite su jau patirtį turinčiais globėjais, pavyzdžiui, per asociacijas. Klaipėdoje veikia Klaipėdos apskrities globėjų ir įtėvių asociacija, kurios narė taip pat esu.

Kalbant apie asmeninę patirtį, norėjau, kad vaikas būtų paauglys, iki 18 metų. Net pamenu klausimą, kam man 18-metis? Atsakiau klausimu, ar 18-mečiams nebereikia šeimos? Jau tuomet pildant anketą sakiau, kad tai sudėtingas klausimas apie amžių ir lytį – jei parašai, kad vaikas nuo 10 metų, juk nereiškia, kad susipažinęs su 8-mečiu, nepajusi ryšio ir noro globoti. Apibendrinant, manau, kad būsimiems globėjams ar įtėviams turėtų būti suteikiama galimybė susipažinti ir nebūtinai su nurodyto amžiaus ir lyties vaikais (ypač, jei nurodyto amžiaus ar lyties vaiko tuo metu nėra globojamų vaikų sąrašuose).

Kokios naudos davė organizuojami mokymai globėjams?

Mokymai globėjams – tai galimybė įvertinti sunkumus, kylančius tiek vaikui, tiek patiems globėjams, ir su specialistų pagalba apgalvoti, kaip juos įveikti. Tie būsimieji globėjai, kurie jau yra išauginę savo vaikus, neretai klausia – kam tie kursai, mes juk žinome, kaip auginti vaikus. Manau, kad jeigu esate puikiai išauginę ir išauklėję savo vaikus, kursai padės apgalvoti daugiau situacijų, pasirengti kitokiems iššūkiams (ypač jei globosite paauglius), o jeigu pagalvojate, kad yra klaidų, kurių nebedarytumėte – kursai yra puiki proga pagilinti žinias.

Koks buvo vaikų kelias į Jūsų šeimą?

Pirmasis vaikas, sūnus, buvo pirmasis „pagal sąrašą“. Pamenu, kad svečiavosi pas mus per pavasario atostogas, po kurių turėjo grįžti į globos namus, sakė, kad negali patikėti, kad turi grįžti, labai norėjo pasilikti. Šiandieną džiaugiamės savo 17-mečiu sūnumi ir didžiuojamės jo pasiekimais moksle, sporte, planuojama ir siekiama profesine karjera.

Po kelių metų su dukra susipažinome per Rotary klubo veiklas. Ji iš tų pačių globos namų, kaip ir sūnus, tad pažinojo jį ir žinojo mūsų šeimą. Vieną dieną pasakė, kad norėtų gyventi mūsų šeimoje. Sprendimą priėmėme ilgai negalvodami. Dukra svajoja užaugusi būti gydytoja, o šį trimestrą džiaugiasi, kad pasiekė mokymosi pažymių vidurkį „9“. Mes, žinoma, taip pat tuo labai džiaugiamės.

Kaip keitėsi vaiko elgesys, jausmai apsigyvenus Jūsų namuose?

Stebint abu vaikus, manau, kad visiškai „įaugti“ šeimoje reikia maždaug dviejų metų. Ypač, jei vaikas turi tėvus ir ne visiškai prarastą ryšį su jais. Konfliktų su dukra metu ji sakydavo, kad nejaučia, jog tai jos namai. Atsakydavau, kad tam reikia laiko. Po maždaug dviejų metų šitokio pasakymo nebeliko, namai tapo namais.

Esminis momentas abiem vaikams buvo įvaikinimas, kai buvo suteikta šeimos pavardė, kai abu su teisėja kalbėjosi ir išsakė savo norą būti įvaikinti. Tai užtvirtino, kad kitaip nebus, kad mūsų visų apsisprendimas turėti šeimą yra nepakeičiamas, ir turėsime visi kartu įveikti bet kokius kylančius iššūkius.

Kokius džiaugsmus išgyvenate globoje? Kuo pati džiaugiatės?

Esu smalsus žmogus, nemėgstu monotonijos. Šeimoje gimęs vaikas atneša daug pokyčių ir naujų spalvų, o kai vaikas „gimsta“ būdamas 11 metų, tai ypatingas potyris! Vaikas atsineša dovanų, kurių nebūtų gavęs mūsų šeimoje – sūnus laisvai kalba rusų kalba, dukra gabi menams. Atsineša praeitį, kurią kartu tyrinėjant, pamatome kitokį pasaulį, kurio be šios patirties greičiausiai nebūtume pažinę. Tai labai įdomu. O didžiausias džiaugsmas yra matyti savo vaikus laimingus.

Kuo labiausiai mėgstate užsiimti būdami visi kartu?

Mėgstame būti kartu ir šnekučiuotis gamindami maistą, valgydami. Vakarais kalbame apie dienos įspūdžius, kaip sekėsi vaikams mokykloje, ir, radę kokią įdomesnę temą, ja „filosofuojame“. Paskutinė rimtesnė tema buvo pilietiškumas ir tautinių mažumų mokyklos Lietuvoje. „Filosofijos“ dažniausiai baigiasi tuo, kad net ir šeimoje požiūriai yra įvairūs, nėra vieno teisingo atsakymo, ir kiekvienas turi teisę rinktis – tuo ir džiaugiamės demokratinėje valstybėje.

Galbūt ne tik Jūs, bet ir vaikai Jus kažko išmokė per šį laiką?

Paauglystė – metas, kai „verda“ kraujas ir vyrauja kraštutinumai. Kartu mokomės sugyventi, tyrinėjame vieni kitų charakterius ir ribas. Nuolat mokomės vieni iš kitų, grindžiame savo požiūrius ir nuomones, aptariame, ką galime daryti geriau, kitaip, kad visi kartu pradžioje pasiektume, o paskui išsaugotume rezultatą – gražų sutarimą šeimoje.

Ką vaikai galvoja apie globą ir įvaikinimą?

Neseniai dukra vaikštinėjant kartu pasidalino svajone, kad užaugusi turės namą, tris vaikus ir šunį bei katę (šiuos gyvūnus turime namuose). Klausiau, iš kur vaikai, atsakė, kad, žinoma, iš vaikų namų, o šunį ir katę paims iš gyvūnų prieglaudos. Manau, kad tai puikiai atskleidžia jos požiūrį į globą ir įvaikinimą.

Kokios pagalbos dažniausiai reikia globojant? Iš kur jos sulaukiate?

Atsakingų tarnybų darbuotojai labai maloniai ir profesionaliai ne kartą padėjo, kai buvo iškilę sunkumų. Tikrai verta neužsidaryti, konsultuotis su didelę patirtį turinčiais specialistais ir kilus sunkumams kartu su jais rasti geriausius sprendimus.

Kaip manote, kokiomis savybėmis turi pasižymėti žmogus, norintis globoti vaiką?

Žmogus, norintis globoti paauglį, mano nuomone, turi būti visų pirma kantrus ir užsispyręs auklėtojas, mokytojas. Vaikui svarbu žinoti šeimos taisykles (atspindinčias šeimos vertybes) ir žinoti, kad į jas negali numoti ranka ir elgtis kaip nori. Svarbu išmokti gerbti suaugusiuosius (pastebėjome, kad abiem vaikams to trūko), suprasti, kad yra didelis skirtumas, su kuo bendrauja – su draugu ar su suaugusiu žmogumi. Išmokęs laikytis taisyklių ir gerbti suaugusius, vaikas pasijaučia saugus, pasijaučia vaiku, kuriam nereikia kiekvieną dieną gyventi netikrume ir kovoti pačiam už save, nes juo rūpinasi šeima, suaugę žmonės, kurių pareiga ir yra tai daryti – mylėti ir auklėti savo vaikus, rūpintis jais, leisti jiems tiesiog būti vaikais, turinčiais tvirtą pagrindą po kojomis – jais besąlygiškai besirūpinančią šeimą.

Ką patartumėte žmonėms, kurie vis pagalvoja apie globą, bet nesiryžta pradėti proceso?

Kiekvienas pokytis gyvenime yra rizika. Rizika, kad nepasiseks. Bet jei nerizikuosime, ar sulauksime norimos sėkmės? Greičiausiai gyvensime kaip gyvenome, prisitaikydami prie aplinkybių, o ne jas kurdami. Linkiu nebijoti – turbūt po kiek laiko įvertinsite, kad visame procese sudėtingiausia buvo… žengti pirmą žingsnį ir susipažinti su savo vaiku. Pamenu, kaip drebėjo mano rankos ir kojos einant susipažinti su sūnumi.

Dėkoju už pokalbį.

Neringos socialinių paslaugų centro globos centras teikia paslaugas asmenims, kurie domisi globa, įvaikinimu, laikino svečiavimosi sąlygomis, budinčių globotojų veikla. Dėl informacijos kviečiame kreiptis adresu Taikos g. 11-2, Neringa, arba telefonu 8 659 81 526. Mūsų naujienas kviečiame sekti Facebook paskyroje Vaikai yra vaikai. Neringa.