Ruduo – kelionių metas. Net ir grėsmingasis koronavirusas neįveikė senjorų noro „susitikti, pabendrauti, sužinoti, pakeliauti, žiniomis pasidalint, naujų įspūdžių patirt“ (ištrauka iš Trečiojo amžiaus universiteto himno). Vakar neringiškiai senjorai aplankė šiaurės rytų Lietuvą – Anykščius. Pažintį su Anykščiais pradėjome nuo prieškario laikų išlikusio senamiesčio. Kaip sakė gidė, sena anykštėnė, prieš karą būdavo sakoma, jog Anykščiuose kas antras namas restoranas, o dabar galima sakyti, kad kas antras žingsnis – paminklas arba muziejus. Aplankėme ir pirmąjį Lietuvoje memorialinį muziejų – 1927 metais rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio pastangomis įkurtą poeto Antano Baranausko klėtelę. Šioje klėtelėje 1858–1859 m. vasaromis poetas parašė savo pagrindinį kūrinį „Anykščių šilelis“. O čia pat Niūronyse įsikūręs rašytojo Jono Biliūno muziejus pasitiko mus tautodailininkų medžio drožiniais pagal J. Biliūno apsakymų personažus. Svečiavomės Biliūnų šeimos namuose, klausėme liūdną Jono Biliūno gyvenimo istoriją. Ir kaipgi būnant Anykščiuose neaplankyti „Arklio muziejaus“? Rekonstruotuose klojimuose išsirikiavę iš visos Lietuvos surinkti vežimai, lineikos, brikelės… Kituose pastatuose – stendai, meno kūriniai, menantys arklį ir artoją, žirgą ir karžygį. Autentiškoje XX a. pradžią menančioje troboje susipažinome su mūsų etninės kultūros simboliu – duonos keliu, nuo rugių sėjos iki duonos riekės. Kiekvieną tarsi namiškį maloniai sutikusi ir už stalo pasodinusi gaspadinė papasakojo apie senolių duonos kepimo papročius ir pagerbimo ritualus, šeimos tradicijas. Kiekvienam keliautojui buvo suteikta nepakartojama galimybė pačiam suformuoti ir ką tik iškūrentoje duonkepėje išsikepti savo duonos kepalėlį. Kol kepė duonelė, gaspadinė mus pakvietė pietų. Susodinti prie ilgo lietuviško stalo, kaip tikroje kaimo pirkioje pas ūkininką, vaišinomės namine silke su karštomis, krosnyje keptomis bulvėmis, varškės sūriu su medumi, kaimiškomis dešrelėmis su troškintais kopūstais, maistą užgerdami lauko žolelių arbata. Bet didžiausi iššūkiai laukė Medžių lajų take. Šaunuoliai mūsų senjorai, sugebėję įveikti ne tik kalną, siekiantį 21 metrą, bet ir įkopti į 34 metrų bokštą! Iš aukštybių pasižvalgėme po apdainuotąjį Anykščių šilelį, pasigrožėjome Šventosios upės vingiais ir tolumoje stūksančiais Šv. Mato bažnyčios bokštais.