Paminėjome Lietuvos socialinių darbuotojų dieną
Sekmadienį, rugsėjo 27-ąją, paminėjome Lietuvos socialinių darbuotojų dieną. Socialinio darbuotojo profesija yra sąlyginai jauna, nes socialinio darbo pradžia Lietuvoje laikomi 1990-1991 metai. Tuo metu šalyje pradėjo lankytis pirmieji socialiniai darbuotojai iš užsienio. Jie rengė seminarus socialinės apsaugos, sveikatos, švietimo sistemų darbuotojams. Be to, socialinio darbuotojo profesija yra siejama su šv. Vincento Pauliečio vardu. Šv.Vincentas Paulietis buvo kunigas pamokslininkas, gyvenęs XVI a. Prancūzijoje. Jis laikomas socialinio darbo pradininku. Šv.Vincentas Paulietis skatino žmones vadovautis krikščioniškosios pagalbos kitam tiesomis. Gerieji darbai kūnui: 1. Išalkusį pavalgydinti; 2. Ištroškusį pagirdyti; 3. Vargšą aprengti; 4. Keleivį priglausti; 5. Kalinį sušelpti; 6. Ligonį aplankyti; 7. Mirusį palaidoti. Gerieji darbai sielai: 1. Nemokantį pamokyti; 2. Abejojančiam patart;. 3. Nuliūdusį paguosti;. 4. Pikta darantį sudrausti; 5. Įžeidimus atleisti; 6. Nuoskaudas nukęsti; 7. Melstis už gyvus ir mirusius.
Socialinis darbas – tai pokyčių profesija, tai – darbas su žmogumi, jo jausmais ir poreikiais, mokėjimas pastebėti kiekvieno žmogaus galias ir gebėjimus, juos ugdyti, įgalinti patį žmogų veikti. Be socialinio darbo šių dienų gyvenimas neįsivaizduojamas. Socialiniai darbuotojai pagalbą teikia užmegzdami santykį su klientu, bendraudami, pažindamai jo situaciją ir jo aplinką, ieškodami ir siūlydami sprendimus. Socialinis darbuotojas padeda žmogui atgauti savarankiškumą, atstovauja jo teisėms, padeda atkurti socialinius ryšius, kuriuos žmonės yra praradę. Ne paslaptis tai, kad socialinio darbo profesija nėra ypač populiari, nes nepopuliaru būti su tais, kurie yra gyvenimo nuskriausti, silpni.
Didžiuojamės savo kolektyve turėdami dvi puikias socialines darbuotojas Vaivą ir Kristiną.
Kaip prasideda Jūsų darbo diena?
Darbo diena dažniausiai prasideda nuo pasitarimo su direktore. Turime nemažai funkcijų, todėl susidarome ir darbų sąrašą. Dar pasitaiko, kai žmonės galvoja, kad socialinis darbuotojas valo klientui namus ar keičia sauskelnes. Taip nėra. Mūsų darbas yra pakonsultuoti, suteikti informaciją, patarpininkauti, nustatyti, ar žmogui reikalinga pagalba ir ją suorganizuoti.
Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate darbe?
Didžiausias iššūkis yra dirbti su klientais, kurie nenori keistis. Neretai pasitaiko, kai klientas nori, kad socialiniai darbuotojai išspręstų jų problemas, kurios formavosi, pavyzdžiui, 10 metų. Dažniausiai tokios problemos yra labai sudėtingos. Kad kažkas pasikeistų, neužtenka atlikti veiksmus, reikia keisti požiūri. O jį pakeisti yra tikrai sunku.
Kokia įsimintiniausia situacija jūsų darbe?
Labiausiai įsiminė situacija, kai buvo pranešta, kad vyresnio amžiaus moteris eina pas kaimynus ir prašo valgyti. Nuėję aplankyti šios moters, pamatėme labai liūdną vaizdą – moteris buvo visiškai apleista. Pradėjome tvarkyti dokumentus pagalbai į namus. Tačiau parašų ant dokumentų iš vaikų laukėme daugiau nei pusę metų, nors jie ir gyvena visai netoli.
Kas labiausiai motyvuoja dirbti?
Kai pamatai, kad klientų gyvenimo kokybė pasikeitė. O kartais užtenka ir kliento šypsenos.
Ar tenka spręsti problemas komandoje?
Būna, kai sudėtingose situacijose pasikviečiame į pagalbą policijos pareigūnus, komandoje dirbame ir su specialistais iš mokyklos, kurie turi tam tikrų pastebėjimų dėl vaikų elgesio. Sprendžiant problemas, klausiame psichologo nuomonės. Dažnai komandoje dirbame ir su savivaldybės Socialinės paramos skyriumi, nes mūsų funkcijos persipina.
Kokios asmeninės savybės padeda dirbant?
Empatija, bendravimo įgūdžiai, mokėjimas klausytis ir išgirsti, taip pat reikia daug kantrybės, pozityvumo.
Kokiomis sąlygomis atliekamas darbas?
Visko yra buvę, mūsų darbas nėra vien sėdėjimas prie kompiuterio. Būna visokių situacijų lankant klientus. Ypač jei jie pasitaiko neblaivūs, jauti, kad gali grėsti pavojus sveikatai, stengiesi būti kuo arčiau durų, greitai bet kartu ir ramiu tonu užbaigti pokalbį. Pasitaiko ir piktų klientų, kurie ateina „išsilieti“ arba pyksta, kad neišsprendžiame jų problemų, nori, kad viską padarytume už juos. Tačiau mūsų tikslas ne toks. Siekiame, kad klientas taptų savo gyvenimo šeimininkas, gebėtų pasinaudoti egzistuojančiomis priemonėmis savo problemoms spręsti, o jei kažko jau nebesugeba atlikti, siekiame, kad su pagalba iš šalies, kuo ilgiau išliktų savarankiškas ir galėtų oriai gyventi savo namuose.
Kodėl pasirinkote šią profesiją?
Vaiva: Šią profesiją pasirinkau visai atsitiktinai. Mama paskatino studijuoti socialinį darbą Klaipėdos universitete, turbūt matė tam tikras asmenines savybes. Studijos labai daug davė, dėstytojai rimtai ir atsakingai ruošė sudėtingam darbui. Socialinis darbuotojas turi turėti daug žinių. Reikalingas ir kitų sričių išmanymas. Todėl papildomai baigiau ir teisės magistro studijas.
Kristina: Socialine darbuotoja būti niekada nesvajojau. Mane traukė psichologijos studijos, visada norėjau pažinti savąjį vidinį aš, gilinausi į žmonių tarpusavio santykius. Draugei pradėjus studijuoti socialinį darbą, pamačiau ir sužinojau daug įdomių dalykų apie pagalbos procesus žmonėms. Taip aš supratau, kad taip pat norėčiau prisidėti prie visuomenėje vykstančių socialinių pokyčių. Ir nesigailiu, nes darbas yra beprotiškai įdomus.
Ačiū už pokalbį.