Rugsėjis pasaulyje skelbiamas Alzhaimerio mėnesiu ir siekiama plėsti visuomenės žinomumą apie demenciją, su kuria susiduria vis didesnė visuomenės dalis. Socialinis darbuotojas savo darbe dažnai susitinka su demencija sergančiais asmenimis ir jo artimaisiais. Todėl noriu su jumis pasidalinti informacija, kuri bus naudinga susidūrus su demencija. Daugelis žmonių mano, kad Alzheimerio liga ir demencija skiriasi. Alzheimerio liga yra tam tikra demencijos rūšis ir labiausiai paplitusi. Demencija yra bendras terminas, vartojamas apibūdinti daugiau nei 100 skirtingų demencijos tipų – Alzheimerio liga yra tik viena demencijos rūšis.

Demencijos diagnozė skaudi tiek pačiam žmogui, tiek ir jo artimiesiems, nes liga iš pagrindų keičia gyvenimo būdą, palaipsniui atima savarankiškumą. Demencija yra lėtinis ir progresuojantis galvos smegenų sutrikimas, kuris pažeidžia smegenų ląsteles Dėl to ilgainiui sutrinka kalba, atmintis, judėjimas, orientacija, suvokimas, gebėjimas mokytis. Visa tai stipriai paveikia ir asmens emocijas, gebėjimą jas kontroliuoti, galimi net ryškūs asmenybės pasikeitimai. Iš visų demencijų Alzheimerio liga yra pati dažniausia, ji sudaro apie 70-75 proc. visų demencijų.
Sveikas gyvenimo būdas, subalansuota mityba, reguliarus sportas, žalingų įpročių (rūkymo ir alkoholio vartojimo) atsisakymas bei pažinimo ir atminties stimuliacija gali sumažinti susirgimo tikimybę arba palengvinti simptomus po susirgimo.
Demencijos simptomai neretai atrodo kaip normali senėjimo proceso dalis, gali vystytis palaipsniui ir ilgą laiką likti nepastebėti. Reikėtų atkreipti dėmesį jei žmogus: dažnai pamiršta informaciją, kur padėjo daiktus, ką veikė, kur ėjo ir pan.; patiria sunkumus atliekant užduotis susijusias su loginiu mąstymu; nesiorientuoja aplinkoje; nerišliai kalba; priima neracionalius sprendimus; daiktus padeda į jiems netinkamas vietas (pavyzdžiui arbatinuką pastato į šaldytuvą); klausia to paties daugybę kartų; sunkiai prisimena vietų pavadinimus; sunkiai suvokia televizijos programos eigą; sunkiai dalyvauja pokalbyje, kai šneka daugiau žmonių; sunkiai prisimena žmonių vardus, pavardes; sunkiai palaiko pokalbį; žmones vadina neteisingais vardais; pradeda ką nors sakyti ir pamiršta, apie ką pradėjo kalbėti; pasakoja tą pačią istoriją ar informaciją daugybę kartų; sunkiai palaiko pokalbį su vienu žmogumi; sunkiai prisimena daiktų pavadinimus; paprašytas ką nors perduoti šalia esančiajam, perduoda kam nors kitam; sunkiai pradeda pokalbį; nuklysta nuo pokalbio temos; paklausus atsako ne į temą; painioja vietovių pavadinimus; sunkiai suvokia žodžių prasmę; painioja daiktų pavadinimus; pokalbio metu netinkamai pakeičia pokalbio temą; sąmoningai vengia kalbėti su draugais; nesisveikina sutikęs draugus; kalbasi su išgalvotais žmonėmis ar daiktais; pernelyg įdėmiai žiūri į pašnekovą pokalbio metu; naudoja žodžius „na tas“, „kaip vadinasi“, „kaip jis (vadinasi)“; kalba pernelyg netinkamu laiku; vartoja žodžius, kurie skamba panašiai, kaip žodžiai, kuriuos jis (ji) nori pasakyti, bet turi kitą prasmę; vartoja išgalvotus žodžius; netinkamose vietose kalba per garsiai; kalbėdami, prieina per arti; kalbėdami, vengia žiūrėti į akis; pastebite nuotaikos, asmenybės ar elgesio pokyčius; pastebite depresijos požymius ir motyvacijos praradimą.
Sergančiojo priežiūra priklauso nuo demencijos stadijos. Pradiniame demencijos progresavimo etape tikslinga skatinti asmens savarankiškumą, stengtis, kiek galima pagerinti arba išsaugoti silpnėjančias pažintinės veiklos funkcijas, o ligai progresuojant, svarbu pasirūpinti tinkama, saugia aplinka bei nuolatine asmens priežiūra.
Jeigu jūsų artimajam buvo diagnozuoto demencija bendraujant reik stengtis: pabrėžti išlikusius asmens sugebėjimus; turėti kantrybės, laukiant atsakymo į klausimą; jei pritrūksta žodžio, subtiliai pasiūlyti numanomą žodį, kurio žmogus „ieško“; žinoti, kurie žodžiai pacientui žinomi ir stengtis juos dažniau vartoti; jei suprantama, ką jis sako, nebūtina siūlyti teisingo žodžio; niekada neprieštarauti pacientui, nes tai gali sukelti audringą reakciją: riksmą, verksmą, pyktį (sergantysis demencija dažnai savo elgesiu stengiasi išreikšti jausmus, taigi net kai elgiasi agresyviai, reikėtų pagalvoti, ką ligonis nori tuo pasakyti); prieš pradedant kalbėti, reikia užmegzti ryšį: kreiptis jam patinkančiu vardu, stengtis sugauti žvilgsnį; prisistatyti vardu; prieiti prie žmogaus iš priekio; kalbėti akių lygyje, lėtai ir ramiai, raminančiu balso tonu, vartoti trumpus, paprastus žodžius ir sakinius; skirti pakankamai laiko žmogui atsakyti (suskaičiuoti iki penkių tarp frazių yra naudinga); sutelkti dėmesį daugiau į jausmus, o ne į faktus; būti kantriems, lankstiems ir supratingiems; nenutraukti žmogaus viduryje kalbos, nes jis gali pamiršti, ką norėjo pasakyti; leisti žmogui jus pertraukti; pašalinti iš aplinkos blaškymąsi sukeliančius dirgiklius, pvz., išjunkite radiją ar televizorių; daugiau naudoti gestus ir kitas neverbalines komunikacijos formas; išlaikyti humoro jausmą, juokauti; kalbėti aiškiai, trumpai, neskubant, ramiu tonu; kalbėtis atsisukus veidu į pašnekovą; klausimus formuluoti taip, kad į juos būtų galima atsakyti „taip“ arba „ne“; kalbant pabrėžti svarbiausią žodį (pvz., „Prašau, tai JŪSŲ arbata“); nevartoti vaizdingų ir perkeltinės reikšmės posakių; negatyvius teiginius keisti pozityviais (pvz., užuot sakius „Neikite čia“, sakyti „Eikite čia“); vengti klausiamosios formos (pvz., „Ar prisimenate, kad…“) arba teiginių „Turėtumėte žinoti, kas jus aplankė“; nekalbėti prie žmogaus taip, lyg jo nebūtų; rodyti pagarbą, meilę ir rūpestį; nesakyti, kad žmogus neteisus, nekritikuoti ir netaisyti jo; pajusti jo nuotaiką ir teisingai suprasti emocijas (pvz., kai sergantysis sako, laukiantis mamos, gali reikšti, kad jis jaučiasi vienišas, nesaugus ir įsibaiminęs). Vėlesnėse ligos stadijose patartina naudoti neverbalines priemones: žvilgsnis, šypsena ir prisilietimai, nuraminantys ir parodantys, kad žmogaus klausomasi; klausiant rodyti, liesti, pradėti daryti tai, ko prašoma iš sergančiojo.
Jeigu jums buvo diagnozuota demencija: būkite socialiai aktyvūs; kalbėkite su artimaisiais apie savo ligą; sukurkite rutiną – kai jaučiatės geriau; sudarykite savaitės planų tvarkaraštį; padėkite raktus aiškiai matomoje vietoje; laikykite naudingų telefono numerių sąrašą ir skubios pagalbos kontaktus šalia telefono; naudokite tablečių tvarkymo dėžutę – tai padės nepamiršti, ar tos dienos vaistus jau išgėrėte; rūpinkitės savo sveikata (valgykite sveiką, subalansuotą maistą ir gerkite daug skysčių, reguliariai judėkite, tai gali būti sportas arba ne tokia aktyvi veikla, pavyzdžiui, daržininkystė, pasivaikščiojimai ar šokiai); stenkitės gerai išsimiegoti naktį – nevartokite alkoholio bei kofeino prieš miegą, venkite miegoti dienos metu; pajutę depresijos simptomus kreipkitės į šeimos gydytoją arba psichikos sveikatos specialistą; reguliariai atlikite regos ir klausos patikras, lankykitės pas dantistą; sukurkite strategiją, kuri padės jums geriau jaustis (mankštinkite smegenis spręsdami galvosūkius, kryžiažodžius ir atlikdami kitas smegenų „mankštas“); skirkite daugiau laiko atlikti kasdienes užduotis, naujas užduotis ar darbus bandykite įveikti neskubėdami, suskirstykite juos etapais, darykite dažnas pertraukas – didelis susikaupimas atliekant užduotis vargina; leiskite sau pailsėti; prireikus naudokitės kalendoriais, sąrašais, užrašais, etiketėmis, lipdukais, spalvų kodais, priminimo skambučiais / žadintuvais ir kitomis priemonėmis, kurios jums padėtų prisiminti.
Namų aplinka turi būti pritaikyta ligoniui – paprasta, saugi, pažįstama ir patogi. Tikslinga stengtis išlaikyti įprastą ir pažįstamą namų aplinką, nes pakeitimai ir naujovės glumina ligonį, sunkina orientavimąsi aplinkoje, didina pasimetimą. Žmogaus naudojami daiktai turi būti įprastose, jam pažįstamose vietose. Matomose vietose turėtų būti laikrodžiai, kurie aiškiai rodo laiką, kalendoriai, įvairios etiketės ir užrašai, kurie padėtų žmogui surasti tuos daiktus, pavyzdžiui, ant stalčių ir lentynų. Turėtų būti ir patalpų pavadinimai, jeigu žmogus gyvena namuose, kur yra kelios vienodos durys, būtinai turėtų būti piešinukai, veidai ar nuotraukos, kurios leistų prisiminti, kas tame kambaryje gyvena ar yra. Naktį patariama palikti įjungtą apšvietimą, nes tai padeda orientuotis ir sumažina klaidžiojimo tikimybę. Jei veidrodžiai trikdo, juos reikia uždengti. Nuotraukos, paveikslai, įvairios puošmenos turi būti atpažįstami, turintys ryšį su praeitimi. Prižiūrintys asmenys turi kuo rečiau keistis, nes dažnas jų keitimasis blogina kognityvines funkcijas, nes kai žmonės aplinkui keičiasi, keičiasi veidai, sergančiam demencija gali atsirasti net ir psichozių simptomai, gali atsirasti kliedesiai, nes jis nesupras, kodėl žmonės keičiasi, jam gali imti atrodyti, kad tai kažkokie svetimi žmonės atėjo į jo namus, jam grasina ar gali apvogti.
Sergančiųjų demencija priežiūrai reikia daug pastangų ir laiko. Tai alinantis ir sunkus, didžiulių resursų reikalaujantis darbas. Prižiūrintys asmenys ne retai yra kamuojami depresijos, pablogėjusios fizinės sveikatos bei socialinės izoliacijos. Todėl svarbu, kad prižiūrintis asmuo neliktų vienas jis pagalbos gali kreiptis į socialinius darbuotojus bei gauti laikino atokvėpio paslaugą. Šia paslauga siekiama palaikyti ir pastiprinti artimuosius, kurie namuose prižiūri ar slaugo savo artimą senyvo amžiaus ar negalios kaustomą žmogų. Ligoto artimojo priežiūra dažnai reikalauja milžiniškų pastangų ir emocinių resursų, todėl laikinas atokvėpis leis derinti asmeninį bei visuomeninį gyvenimą su artimojo slauga bei priežiūra. Pasak artimųjų, prižiūrinčių/slaugančių savo artimą žmogų, jie patiria nuolatinį stresą, kaltę, nerimą, bejėgiškumą, baimę, miego ir energijos stoką, pablogėjusią emocinę sveikatą. Tenka atlaikyti ir slaugomo artimojo emocinę naštą. Kyla identiteto klausimas. O kas aš esu? Ko aš noriu? Kokį pasirinkimą aš turiu? Tam, kuris nenori savo artimojo perduoti slaugos/globos įstaigoms, laikino atokvėpio paslauga yra alternatyva, leidžianti atsitraukti nuo slaugomo/prižiūrimo asmens ir laikinai jo priežiūrą patikėti kitiems, taip apsaugant save nuo perdegimo ir leidžianti vėl pasijusti visuomenės dalimi.
Labai vertėtų pasidomėti ir psichologinėmis savitarpio pagalbos grupėmis, kurios yra vienas iš efektyvių pagalbos būdų įveikiant psichologines krizes.
Dėl informacijos trūkumo artimiesiems sunkiai sekasi tvarkyti globos dokumentus, todėl šiuo atveju labai naudinga laiku suteikta specialisto pagalba ir greitai gauta visa reikiama informacija. Kur jums kreiptis ir ką daryti jus informuos socialinis darbuotojas.