Neringos 60-jį gimtadienį šiemet šventėme kitaip – sužvarbusį savo miestą matėme vaikų akimis. Neringos socialinių paslaugų centro kvietimu, į svečius atvyko penkiolika Kaišiadorių rajono Žąslių pagrindinės mokyklos direktorės pavaduotojos Ievos Mecelienės ir mokytojo padėjėjos Rimos Kareckienės lydimų Dienos centro vaikučių.
Drąsiai, besidairydami plačiai atvertomis akimis, susigūžę nuo rudeniškos žvarbos, iš autobuso ritosi devynmečiai, smalsiai stebėdami mus, juos sutinkančius Centro darbuotojus. Pirmąjį susipažinimo nejaukumą greit išsklaidė Neringos socialinių paslaugų centre esantis akvariumas, pilnas įvairiaspalvių žuvyčių. Pasijutę laisviau, vaikučiai netgi vardus žuvytėms sugalvojo, spėliojo jų rūšis. Smagiausia buvo matyti tvarkingai po du išsirikiavusius mažuosius, kopiančius link Nidos švyturio. O čia jų laukė trumpa improvizuota pamokėlė: klausėme, ar žino jie, kam kelią rodo švyturys? O Kuršių kieme baikštumo kaip nebūta – juk tiek veiklos, šurmulio! Reikėjo viską išbandyti, tiek daug ką pamatyti! Picerijos „Malkinė“ dovanotomis picomis užkąsdami, mažieji nekantriai trypčiojo – ką dar pamatys ir sužinos?! Ačiū Justinai ir Viliui Lukauskams už iškeptas nuostabias picas – jūs ne tik pradžiuginote vaikus, bet ir prisirinkote karmos taškų ateičiai…
Susikaupę ir nuščiuvę mažieji laukė susitikimo su Neringos savivaldybės meru Dariumi Jasaičiu. Vaikų vaizduotė Merą piešė kaip solidų kostiumuotą dėdę, žilais plaukais ir rūsčiu veidu. Tačiau kiek buvo nuostabos ir džiaugsmo, kai savivaldybės salės tarpduryje pasirodė meras Darius Jasaitis, visai nepanašus į vaizduotėje susikurtą paveikslą. Netrukus Meras buvo apsuptas būrio kodėlčiukų, savo skambiais balseliais užduodančių vis naujų, pačių netikėčiausių klausimų… Ačiū Jums, Mere, už šiltą priėmimą, už tas nuostabiai praleistas minutes!
Žvarbus vėjas neišblaškė pakilios vaikų nuotaikos, o trumpa ekskursija po Nidą nudažė veidus raudoniu. Sočiai papietavus kavinėje „Kuršis“, leidomės į kelią pėsčiomis Parnidžio kopos link. Trumpa kelionė buvo pilna atradimų ir emocijų, netgi laiptelių link Saulės laikrodžio skaičiavimas tapo smagia atrakcija. Bet smagiausia buvo stebėti vaikų akis, pirmąkart pamačius jūrą. Tikros, nesuvaidintos jų emocijos liejosi per kraštus, o jūros vandens ragavimas – ar tikrai jis sūrus – net ašarą išspaudė. Mažieji rinko kriaukleles, gintarėlius, grūdosi į kišenes, sakydami, kad dalelę šio grožio parveš į namus…