Kas yra asmeninė pagalba – tai asmeninė pagalba žmogui, turinčiam negalią. Asmeninę pagalbą galės gauti visi neįgalieji, kuriems šis poreikis bus nustatytas, neatsižvelgiant į amžių, negalios sunkumą ar pobūdį. Šia pagalba žmonėms su negalia užtikrinamos didesnės galimybės mokytis, dirbti ir savarankiškai gyventi bendruomenėje. Asmeninio asistento atėjimas į šeimą suteiks galimybę asmens artimiesiems sugrįžti į darbo rinką, turėti laiko savo asmeninėms reikmėms ir poreikiams.
Asmeninis asistentas – žmogus, kuris teikia asmeninę pagalbą žmogui su negalia.
Asmeninės pagalbos tikslai – padėti namuose; padėti viešoje aplinkoje; padėti asmeniui gyventi savarankiškai; padėti asmeniui veikti visose gyvenimo srityse.
Ką daro asmeninis asistentas – padeda atlikti tai, ko negali asmuo padaryti be pagalbos. Padeda asmens namuose. Padeda viešoje aplinkoje (parduotuvėje, bibliotekoje, parke, ligoninėje) Skatina asmens savarankiškumą. Padeda nuvykti į įvairias vietas. Padeda valgyti (paruošia stalo įrankius ir padeda jais naudotis, padeda planuoti, kokį maistą valgyti). Padeda palaikyti asmens higieną (nusiprausti, nueiti į tualetą). Padeda asmeniui tinkamai reaguoti į aplinką, bendrauti su žmonėmis (padeda asmeniui kalbėtis su žmonėmis, suprasti laiką, aplinką, laikytis dienos rėžimo, mokytis naudotis pinigais, tinkamai gerti vaistus, dalyvauti bendruomenės gyvenime, padeda organizuoti poilsį ir laisvalaikį).
Ko nedaro asmeninis asistentas – netvarko asmens namų. Nedirba slaugytojo padėjėjo ar slaugytojo darbo. Nedirba mokytoju. Nepadeda priimti svarbių sprendimų. Nedaro darbų, kuriuos gali atlikti pats asmuo.
Asmeninę pagalbą galima – sustabdyti, atnaujinti, nutraukti.


Asmeninę pagalbą gali gauti – asmenys, kurie turi neįgalumo lygį, asmenys, kurie turi 55 proc. ir mažesnį darbingumo lygį, turintys specialiųjų poreikių lygį.
Pirmenybę gauti asmeninę pagalbą turi – besimokantys, dirbantys, gyvenantys vieni asmenys.
Dėl asmeninės pagalbos reikia kreiptis – į savivaldybę. Kreiptis gali asmuo, kuriam reikia asmeninės pagalbos, tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai, vaikai, įvaikiai, įgalioti atstovai. Savivaldybei reikia pateikti šiuos dokumentus: prašymą-paraišką dėl asmeninės pagalbos, dokumentus, patvirtinančius asmens negalią, dokumentą apie asmenines pajamas (jei asmuo sutinka pats mokėti už paslaugas šio dokumento pateikti nereikia), dokumentus, įrodančius pirmenybę asmeninei pagalbai gauti (moksleivio/studento pažymėjimą, darbdavio pažymą ar dokumentą įrodantį, kad asmuo registruotas Užimtumo tarnyboje). Jei kreipiasi ne pats asmuo, reikia pateikti dokumentą, leidžiantį atstovauti asmenį (gimimo liudijimą, teismo sprendimą, įgaliojimą).
Kaip viskas vyksta toliau – kai pateikiami visi reikalingi dokumentai, savivaldybė per 3 dienas perduoda dokumentus paskirtam socialiniam darbuotojui, kuris vertina asmeninės pagalbos poreikį pagal šiuos kriterijus: kiek asmuo savarankiškai gali apsipirkti, nuvykti pas gydytojus, mokyklą, dienos centrą, kitas institucijas, laisvalaikio praleidimo vietas ir pan., kiek gyvenama vieta pritaikyta asmeniui, kokia yra asmens sveikata, kokia yra asmens kasdieninė veikla, kiek pagalbos reikia asmeniui prausiantis, valgant, judant, bendraujant. Abu kartu pildo klausimyną. Per 10 darbo dienų socialinis darbuotojas paruošia išvadas ir pateikia rekomendacijas. Surašo kiek dienų ir valandų per mėnesį reikia asmeniui pagalbos, kokias veiklas atliekant reikalinga asmeninė pagalba (jei nepakanka asmeninės pagalbos, socialinis darbuotojas parašo rekomendaciją socialinei priežiūrai gauti.). Išvados ir rekomendacijos perduodamos savivaldybei ir ji per 5 darbo diena priima sprendimą, vertina asmens galimybes mokėti už asmeninę pagalbą. Asmuo, gavęs sprendimą, per 20 darbo dienų pasirašo sutartį. Po sutarties pasirašymo pradedama teikti asmeninė pagalba. Asmeninė pagalba paskiriama ne ilgiau nei metams nuo sprendimo datos. Po metų vėl reikia kreiptis dėl paslaugos teikimo.
Už asmeninę pagalbą – gali mokėti pats asmuo, arba valstybė. Jeigu asmens, kuriam reikalinga asmeninė pagalba, pajamos yra mažesnės nei 256 eurų, už asmeninę pagalbą jam nereikėtų mokėti. Jeigu pajamos didesnės, asmuo turėtų apmokėti ne daugiau kaip 20 proc. pagalbos teikimo kaštų, o asmens įmoka neturėtų viršyti 20 proc. jo pajamų. Jei asmuo nusprendžia pats mokėti už paslaugą, tenka mokėti savivaldybės patvirtintą 6 eurų dydžio paslaugos įkainį.